REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Naivus pirkėjas ar apgavikas pardavėjas? Tokį klausimą norėjosi iškelti, dar kartą, perskaičius istorijas, kuriose skundžiamasi įsigijus netvarkingą, defektų pripildytą mašinėlę iš liaudiškai vadinamo perekūpo. Žeme vaikščiojančio šėtono, kuris tik ir laukia kada jam paskambins geros širdelės žmogelis.
Į nesąžiningų perpardavinėtojų pinkles, tiesiogine žodžio prasme, patenka stebėtinai daug žmonių, tačiau ar dėl to reikėtų visą kaltę suversti tik tiems, kas parduoda automobilį? Na, iš dalies, bet man atrodo, jog šios įsisenėjusios problemos šaknys slypi kur kas giliau, tačiau prieš tai prisiminkime neseniai nuskambėjusią istoriją, kuri galėtų būti bene idealiausiu „Mane apgavo perekūpas, Ot svolačius“ pavyzdžiu. Kokią? O gi tą pačią, kuri kiekvienam iš mūsų pasakojo apie moterį, kuri už ypatingai, tiesiog džiuginančiai, žemą kainą įsigijo „Volvo XC90“. Kone idealiai šeimoms tinkantį visureigį. Erdvus, praktiškas ir sugebantis be didelių problemų užsiropšti ant bet kurio kelkraščio. Valio, bet tai bus, ko gero, vienintelis kartas kada bus galima panaudoti šį žodį.
Skaitant šią istoriją, pačiu pirmuoju ir labai ankstyvu įspėjamuoju signalu tapo automobilio kaina, kuri siekė 2500 eurų. 2500 eurų (ar tu girdi, Karlai?) už „Volvo XC90“, kurio vidutinė kaina siekia 5000 ar 6000 eurų, tačiau automobilį įsigijusiai moteriai tai įtarimo nesukėlė. OK.
Toliau ši istorija klostosi pagal numatytąjį scenarijų. Už automobilį sumokėjusi pilietė iškart patraukė į savo gimtąjį miestą, kelionės eigoje išgirdo gausybę pašalinių garsų, kurių neturėjo būti, kol galiausiai, automobilį patikrinus dvejose dirbtuvėse ji išgirdo ir taip aiškų verdiktą – „Grabas ant ratų“. Tad dabar jūs man pasakykite, kodėl šiame lengvai prieinamos informacijos amžiuje į paviršių išlenda tokios istorijos kaip ši? Kokiam naivuoliui reikia būti ir tikėtis, jog pats pigiausias dominantis modelis neturės paslėptų defektų? Nes jis turi techninę apžiūrą? Nes taip pasakė pardavėjas? Visi puikiai žinome koks nuoširdus gali būti perekūpas ir visi puikiai pažįstame bent vieną pažįstamo pažįstamą, kuris už popierinę kupiūrą padės įveikti techninę apžiūrą.
Retkarčiais susidaro įspūdis, jog daugelis automobilį perka vadovaudamiesi tais pačiais principais kaip ir pirkdami grietinę. Kam pirkti 2 eurų vertės grietinę, jeigu panašaus pobūdžio marmalą galima įsigyti už, pavyzdžiui, 50 centų? Jeigu ši pigi grietinė neprivertė netikėtai atsidaryti apatinės šachtos, tad kam tada pirkti brangesnę? Skonis panašus, kaina mažesnė – win,win. Logiška? Logiška.
Panašu, kad taip prekybos centruose besielgiantys vairuotojai tą patį daro ir pirkdami automobilius. Kam pirkti „Volvo XC90“ už 5000 eurų, jeigu galima tokį patį įsigyti už 2500 eurų. Sutaupysiu 2500 eurų – tai bent! Džiaugsis vaikai ir šeima, o ir visiems bus galima pasigirti kaip pavyko nučiupti norimą mašiną už sumą, kuri leistų įsigyti naujų ratlankių komplektą.
Kiekvieną įmanomą centą taupantys automobilių pirkėjai iki šiol nesupranta, jog automobilis nėra grietinė. Automobilis yra pakankamai sudėtingas inžinerinis sutvėrimas, kuris nuolatos reikalauja investicijų ir tinkamos priežiūros, todėl akivaizdu, jog kruopščiau prižiūrėti egzemplioriai kainuoja brangiau, atsainiau prižiūrėti – pigiau. Nejaugi tai yra labai sunku suprasti? Ar vos ant kojų pastovinčių automobilių pirkėjai tiesiog yra linkę padaryti viską, jog vairuotų būtent, pavyzdžiui, „Volvo XC90“, o ne, pavyzdžiui, senesnį „Volvo“ universalą, kurį tikrai įmanoma įsigyti už 2500 eurų ir gebantį nuvažiuoti bent 20 000 ar 30 000 kilometrų be rimtesnių investicijų. Ne prestižas, ane?
Aha, ponaiti, o jeigu aš nieko, visiškai, absoliučiai neraukiu apie automobilius? O gi va gi na! Kodėl į pagalbą nepasikvietus kolegos, draugo/draugės, kuris galėtų patarti? Kodėl neužsukus į specializuotas dirbtuves, kur būtų galima iškart įvertinti dominančio automobilio būklę? Nesutinka pardavėjas? Velniop jį. Jums gaila savo laiko ir papildomų, nors ir menkų, išlaidų visapusiškai automobilio patikrai? Tuomet te padeda jums išgalvotas personažas, sėdintis virš debesų, nes šioje situacijoje esate kalti tik jūs patys.
Jeigu tokie vairuotojai kadaise sugebėjo išmokti vairuoti, galbūt kada nors jie išmoks ir pirkti automobilius, nes atsuktos ridos ar ypatingai žemos automobilių kainos atsirado ne iš oro, o dėl paklausos, kurią kuria kas? Automobilių pardavėjas? Oj, tikrai ne. Tokių lavonėlių paklausą augina ne bet kas, o pirkėjas. Jūsų draugas, teta, kaimynas ar kolegė. Būtent tie žmonės, kurie turėdami tam tikrą sumą pinigų siekia kažkokiais magiškais būdais įsigyti mašiną, kuri būtų kruopščiai prižiūrėta, nuvažiavusi ne daugiau nei 150 tūkst. kilometrų, būtų įkainotas kaip batono gabalas ir negestų. Niekada, nes jeigu genda – tada šūdas. O jeigu reikia remontuoti – tai kuo pigiau. O kai nėra pinigų remontuoti, ieškoti būdų kaip tam triperiui gauti techninės apžiūros lapą už pinigus.
Mano nuomone, norint pabėgti iš šio užburto rato galima tik vienu būdu. Naivuoliams reikėtų suprasti, jog geras automobilis kainuoja atitinkamus pinigus ir už gerą, visapusiškai tvarkingą mašiną reikės sumokėti daugiau negu už tą, kurio skelbimas yra ties pirmu numeriu „Rodyti pigiausius“ sąraše.
Kai didžioji dauguma pradės pirkti ne automobilio ridą, o automobilio stovį ir pagal savo finansines galimybes, tik tada pasikeis ir siūlomų mašinų parkas. Kuo ilgiau ieškosite automobilio už mažiausią kainą su mažiausia įmanoma rida (kuri tikrai bus atsukta), tol net nebandykite prašyti iš automobilių pardavėjų sąžiningo elgesio, nes kodėl jūs turite gauti kokybišką prekę už mažiausią kainą? Taip tiesiog nebūna.
Kaip sako lietuvių liaudies patarlė – kaip pašauksi, taip ir atsilieps.

Naivus pirkėjas ar apgavikas pardavėjas? Tokį klausimą norėjosi iškelti, dar kartą, perskaičius istorijas, kuriose skundžiamasi įsigijus netvarkingą, defektų pripildytą mašinėlę iš liaudiškai vadinamo perekūpo. Žeme vaikščiojančio šėtono, kuris tik ir laukia kada jam paskambins geros širdelės žmogelis.
Į nesąžiningų perpardavinėtojų pinkles, tiesiogine žodžio prasme, patenka stebėtinai daug žmonių, tačiau ar dėl to reikėtų visą kaltę suversti tik tiems, kas parduoda automobilį? Na, iš dalies, bet man atrodo, jog šios įsisenėjusios problemos šaknys slypi kur kas giliau, tačiau prieš tai prisiminkime neseniai nuskambėjusią istoriją, kuri galėtų būti bene idealiausiu „Mane apgavo perekūpas, Ot svolačius“ pavyzdžiu. Kokią? O gi tą pačią, kuri kiekvienam iš mūsų pasakojo apie moterį, kuri už ypatingai, tiesiog džiuginančiai, žemą kainą įsigijo „Volvo XC90“. Kone idealiai šeimoms tinkantį visureigį. Erdvus, praktiškas ir sugebantis be didelių problemų užsiropšti ant bet kurio kelkraščio. Valio, bet tai bus, ko gero, vienintelis kartas kada bus galima panaudoti šį žodį.
Skaitant šią istoriją, pačiu pirmuoju ir labai ankstyvu įspėjamuoju signalu tapo automobilio kaina, kuri siekė 2500 eurų. 2500 eurų (ar tu girdi, Karlai?) už „Volvo XC90“, kurio vidutinė kaina siekia 5000 ar 6000 eurų, tačiau automobilį įsigijusiai moteriai tai įtarimo nesukėlė. OK.
Toliau ši istorija klostosi pagal numatytąjį scenarijų. Už automobilį sumokėjusi pilietė iškart patraukė į savo gimtąjį miestą, kelionės eigoje išgirdo gausybę pašalinių garsų, kurių neturėjo būti, kol galiausiai, automobilį patikrinus dvejose dirbtuvėse ji išgirdo ir taip aiškų verdiktą – „Grabas ant ratų“. Tad dabar jūs man pasakykite, kodėl šiame lengvai prieinamos informacijos amžiuje į paviršių išlenda tokios istorijos kaip ši? Kokiam naivuoliui reikia būti ir tikėtis, jog pats pigiausias dominantis modelis neturės paslėptų defektų? Nes jis turi techninę apžiūrą? Nes taip pasakė pardavėjas? Visi puikiai žinome koks nuoširdus gali būti perekūpas ir visi puikiai pažįstame bent vieną pažįstamo pažįstamą, kuris už popierinę kupiūrą padės įveikti techninę apžiūrą.
Retkarčiais susidaro įspūdis, jog daugelis automobilį perka vadovaudamiesi tais pačiais principais kaip ir pirkdami grietinę. Kam pirkti 2 eurų vertės grietinę, jeigu panašaus pobūdžio marmalą galima įsigyti už, pavyzdžiui, 50 centų? Jeigu ši pigi grietinė neprivertė netikėtai atsidaryti apatinės šachtos, tad kam tada pirkti brangesnę? Skonis panašus, kaina mažesnė – win,win. Logiška? Logiška.
Panašu, kad taip prekybos centruose besielgiantys vairuotojai tą patį daro ir pirkdami automobilius. Kam pirkti „Volvo XC90“ už 5000 eurų, jeigu galima tokį patį įsigyti už 2500 eurų. Sutaupysiu 2500 eurų – tai bent! Džiaugsis vaikai ir šeima, o ir visiems bus galima pasigirti kaip pavyko nučiupti norimą mašiną už sumą, kuri leistų įsigyti naujų ratlankių komplektą.
Kiekvieną įmanomą centą taupantys automobilių pirkėjai iki šiol nesupranta, jog automobilis nėra grietinė. Automobilis yra pakankamai sudėtingas inžinerinis sutvėrimas, kuris nuolatos reikalauja investicijų ir tinkamos priežiūros, todėl akivaizdu, jog kruopščiau prižiūrėti egzemplioriai kainuoja brangiau, atsainiau prižiūrėti – pigiau. Nejaugi tai yra labai sunku suprasti? Ar vos ant kojų pastovinčių automobilių pirkėjai tiesiog yra linkę padaryti viską, jog vairuotų būtent, pavyzdžiui, „Volvo XC90“, o ne, pavyzdžiui, senesnį „Volvo“ universalą, kurį tikrai įmanoma įsigyti už 2500 eurų ir gebantį nuvažiuoti bent 20 000 ar 30 000 kilometrų be rimtesnių investicijų. Ne prestižas, ane?
Aha, ponaiti, o jeigu aš nieko, visiškai, absoliučiai neraukiu apie automobilius? O gi va gi na! Kodėl į pagalbą nepasikvietus kolegos, draugo/draugės, kuris galėtų patarti? Kodėl neužsukus į specializuotas dirbtuves, kur būtų galima iškart įvertinti dominančio automobilio būklę? Nesutinka pardavėjas? Velniop jį. Jums gaila savo laiko ir papildomų, nors ir menkų, išlaidų visapusiškai automobilio patikrai? Tuomet te padeda jums išgalvotas personažas, sėdintis virš debesų, nes šioje situacijoje esate kalti tik jūs patys.
Jeigu tokie vairuotojai kadaise sugebėjo išmokti vairuoti, galbūt kada nors jie išmoks ir pirkti automobilius, nes atsuktos ridos ar ypatingai žemos automobilių kainos atsirado ne iš oro, o dėl paklausos, kurią kuria kas? Automobilių pardavėjas? Oj, tikrai ne. Tokių lavonėlių paklausą augina ne bet kas, o pirkėjas. Jūsų draugas, teta, kaimynas ar kolegė. Būtent tie žmonės, kurie turėdami tam tikrą sumą pinigų siekia kažkokiais magiškais būdais įsigyti mašiną, kuri būtų kruopščiai prižiūrėta, nuvažiavusi ne daugiau nei 150 tūkst. kilometrų, būtų įkainotas kaip batono gabalas ir negestų. Niekada, nes jeigu genda – tada šūdas. O jeigu reikia remontuoti – tai kuo pigiau. O kai nėra pinigų remontuoti, ieškoti būdų kaip tam triperiui gauti techninės apžiūros lapą už pinigus.
Mano nuomone, norint pabėgti iš šio užburto rato galima tik vienu būdu. Naivuoliams reikėtų suprasti, jog geras automobilis kainuoja atitinkamus pinigus ir už gerą, visapusiškai tvarkingą mašiną reikės sumokėti daugiau negu už tą, kurio skelbimas yra ties pirmu numeriu „Rodyti pigiausius“ sąraše.
Kai didžioji dauguma pradės pirkti ne automobilio ridą, o automobilio stovį ir pagal savo finansines galimybes, tik tada pasikeis ir siūlomų mašinų parkas. Kuo ilgiau ieškosite automobilio už mažiausią kainą su mažiausia įmanoma rida (kuri tikrai bus atsukta), tol net nebandykite prašyti iš automobilių pardavėjų sąžiningo elgesio, nes kodėl jūs turite gauti kokybišką prekę už mažiausią kainą? Taip tiesiog nebūna.
Kaip sako lietuvių liaudies patarlė – kaip pašauksi, taip ir atsilieps.

REKLAMA
REKLAMAAutobilis.lt
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų