REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Man liūdna tai sakyti, bet automobilis, kurį dabar vairuojate, yra paskutinis jūsų asmeninis automobilis. Gerai, gal šiek tiek perspaudžiau, greičiausiai turėsite dar kokius du ar tris, na, arba tiek kiek norėsite, bet jūsų vaikai — jie nebeturės nei vieno.
Man, kurio pusė gyvenimo yra susiję su automobiliais, tai skamba labai emociškai sunkiai. Juk kaip malonu kiekvieną rytą išėjus į kiemą atsirakinti savo numylėta ir išpuoselėtą automobilį, į jį įsėsti, užsivesti motorą ir važiuoti ten, kur tik širdis geidžia. Jokios atskaitomybės prieš nieką. Tu, tavo automobilis ir nesuskaičiuojami kilometrai kelyje. O kur dar istorijos, kurias primena viena ar kita turėta mašina. Aš savo gyvenimą iš esmės net galėčiau skirstyti į laikotarpius priklausančius nuo to, kokį automobilį turėjau.
Visos kelionės su draugais vairuojant pirmąjį automobilį po vairuotojo pažymėjimo gavimo. Tuomet automobilis, su kuriuo pradėjau savarankišką gyvenimą kitame mieste. Pirmas galingas „Subaru“, kai racionalumo renkantis automobilį jau nebuvo tiek daug. Pirmas, kuris turėjo LSD diferencialą ir hidraulinį rankinį (ne, aš ne drifteris), pirmas… na, suprantat mintį?
Automobiliai man, kaip ir daugeliui jūsų, yra gyvenimo dalis. Jie kelia prisiminimus ir emocijas. Jie primena apie patirtus nuotykius. Galų gale — jie mus į tuos nuotykius ir nuveža.
Bet viskas tuoj baigsis. Mūsų vaikai taip nebekalbės. Jie nebeturės prisiminimų, pririštų prie automobilio. Gal tik išskirtiniais atvejais, bet ir tuo labai abejoju. Kaip mes neprisimenam, kokias kojines buvome užsidėję tą kartą, kai pervertinome visureigio galimybes ir įstrigome kažkur vidury miškų, kur net ryšys prastas, taip ateinanti karta neatsimins, kokiu automobiliu važiavo į paskaitas pirmą dieną universitete. O į mišką jie net nevažiuos. Ko ten? Su mašina po purvus? Ta prasme? Na, bent ryšys ir miškuose tuo metu bus geras.
Jums gali pasirodyti, kad aš smarkiai nusišneku. Tiesą pasakius, aš pats norėčiau, kad taip būtų, bet pasaulio tendencijos rodo ką kitą. Viešbučių verslą smarkiai sudrebino „Airbnb“. Taksi vairuotojų verslą žlugdo Junginėse Amerikos Valstijose „Uber“ kompanijos pradėtas pavežėjų verslo modelis. Ką tai turi bendro? Didelių kompanijų verslo pamatus drebina dalinimosi principu paremtos paslaugos. Sharing is caring — sako anglai. Dalinimasis yra rūpinimasis, jeigu lietuviškai.
Kas dėl to laimi? Visi, išskyrus verslininkai, teikiantys paslaugas toje srityje, kurioje pradėta „dalintis“. Klientas dažnai gauna pigesnę arba kokybiškesnę paslaugą, paprastas žmogus gauna šansą užsidirbti. Dažnu atveju viskas būna ir daug patogiau.
Žodžiai „mano“ ir „automobilis“ vis rečiau bus naudojami viename sakinyje jau vien todėl, kad vis populiarėjant automobilių dalinimosi paslaugomis labai dažnai, net turint savo automobilį kieme, patogiau važiuoti per programėlę išmaniajame telefone atrakintu automobiliu. Kodėl? Paprasta: norint nuvažiuoti iš miegamojo rajono į senamiestį, kur vyks draugo gimtadienis bare, nereikės mokėti už automobilio stovėjimą, nereikės ryte, skaudančia galva, galvoti kaip nusigauti iki ten ir parsivaryti savo automobilį namo. Užteks vėl atsidaryti programėlę, išeiti į kiemą ir lipti jau į kitą mašiną.
Sakot, kad tokie atvejai vienetiniai ir savo automobilio vis tiek reikia? Savaitgalį į sodybą, o per šventes pas tėvus į kitą Lietuvos galą? Nepamirškim, aš vis dar Jums pritariu, bet… paskaičiuokim. Naujo automobilio kaina svyruoja nuo 15 tūkstančių eurų (yra ir pigesnių, bet Jūs jų nenorite) iki begalybės. Jūs jį turėsite penkis metus, paskui atsibos ir keisite kitu. Per tuos metus turėsite nusipirkti bent po vieną naują padangų komplektą, mokėti draudimą, keisti tepalus. Turiu nuojautą, kad po kelių metų turėsime ir kasmet mokamą taršos mokestį. Vos nepamiršau — degalus pilti taip pat reikės.
Galite pirkti ir naudotą, tada prie visų išlaidų pridėkime ir karts nuo karto pačiu netikėčiausiu momentu užklupusius gedimus, už kuriuos teks pakloti pusę atostogoms atidėtų pinigų.
Bet Jūs sakote… savo yra savo. Patogumas. Ir aš Jums sakau — Jūs teisūs. Bet aš vėl pasitelkiu matematiką į pagalbą. Šiuo metu šeimoje turime vieną automobilį, bet karts nuo karto prireikia vienu metu bent dviejų, mat mums retkarčiais tenka vienu metu atsidurti skirtingose vietose. Ne kartą tokią akimirką buvau atsidarąs kurį nors automobilių skelbimų portalą, bet skubėdamas kito automobilio pirkimą „palieku vakarui“ ir sėdu į gretimam kieme stovėjusį automobilių dalinimosi paslaugos automobilį. Daugiausiai už vieną pasivažinėjimą Vilniaus mieste esu sumokėjęs 15 eurų. Penkiolika eurų, Karlai, o kitą kartą man prireikė antro automobilio už poros savaičių. Už kurias nemokėjau nieko, skirtingai nei už savo automobilį.
Kažkada skaičiavau kiek laiko asmeninis automobilis dirba man ir kiek laiko jis stovi kieme siurbdamas mano pinigus ir teršdamas aplinką. Skaičių nepateiksiu, bet efektyvus laikas neviršija 20 procentų. O aš už jį moku. Už draudimą, nusidėvėjimą, nuvertėjimą.
Tiesa yra ta, kad šiai dienai tikrai galime rasti daug scenarijų, kai savo automobilio turėjimas yra ne tik patogesnis, bet vis dar ir pigesnis variantas. Bet Europos Sąjungai vis griežtinant ekologinius reikalavimus logiška tendencija yra ta, kad automobilio turėjimas turėtų vis labiau brangti ir tapti nebepatogus.
O ir patys automobiliai, apriboti žaliųjų reikalavimų, tampa nebe tokie įdomūs, kad mes į juos žiūrėtumėme kaip į savo gyvenimo dalį. Gamintojams vis labiau kreipiant dėmesį į g/km ir pamirštant AG, iš gamyklų išrieda prietaisai, skirti mus nuvežti iš taško A į tašką B ar C. Jokios romantikos, jokio sekso. Dėl pastarojo vilties dar teikia tokie didžiųjų gamintojų išsišokimai kaip naujoji „Toyota Supra“.
Pratęsiant apie vaikų ateitį be savo automobilio, reikia pagalvoti ir apie vis tobulesnius autonominius automobilius. Šiai dienai su daugeliu naujų automobilių iš Klaipėdos į Vilnių galima nuvažiuoti nepalietus vairo. Teoriškai. Praktiškai — automobilis kas keliolika sekundžių norės pajausti vairuotojo rankas ant vairo. Taip yra dėl dviejų priežasčių: autonominio vairavimo technologijos dar nėra pakankamai išvystytos ir tos, kurios yra įmontuotos dabartiniuose automobiliuose vadinamos tik pagalbinėmis. Antra priežastis — teisinė bazė, kuri dar nėra paruošta savavaldžiams automobiliams.
Matydami technologijų vystymosi greitį galime neabejoti, kad vietoj pagalbinių sistemų automobiliuose už kelių metų atsiras sistemos, leidžiančios būti tik keleiviu. O bandantys nuspėti ateitį spėja, kad laikui einant atsiras ir teisinė baze, leidžianti tokiems automobiliams važinėti be vairuotojo.
Atėjus šiai, sunkiai suvokiamai, ateities prognozei, daug kam kils klausimas kam išvis reikia vairuotojo pažymėjimo? Savavaldės mašinos bus saugesnės, paprastesnės, važiuojant jose bus galima miegoti ar skaityti, o grįžti iš vakarėlio po keletos taurių šampano bus galima lygiai taip pat, kaip į jį ir nuvykta.
Taigi, sudėjus visus dėmenis, savo automobilio turėti visiškai neapsimokės. Dėl ekologijos ir ekonomijos mūsų vaikai mėgausis savavaldžiais „taksi“, kuriuos bus galima iškviesti kokio nors išmaniojo įrenginio pagalba. Automobiliai atvažiuos patys, nuveš kur reikia, o tada važiuos iki kito artimiausiai esančio savo keleivio. Ir tai nekainuos daug, nes nereikalaus daug žmogiškųjų išteklių, automobiliai bus varomi kuriuo nors atsinaujinančiu energijos šaltiniu, o jų panaudojimas bus labai efektyvus.
Ar kažkas atsimins mūsų mylimą „Golf GTI“, didelio pravažumo „Ford Raptor“ ar ekonomiškąjį hibridinį „Prius“? Ar kažkas pasakos, kaip šaltą žiemos naktį važiuojant magistrale nutrūko generatoriaus diržas? Aš tokią istoriją turiu, bet galvoju, kad jos ilgainiui taps retenybe.
Mes atsiminsime savo automobilius, nes šiuo metu gyvename pačiame jų pike. Galime rinktis galingus, prabangius, didelius ar mažus. Ir tuo pačiu gyvename renesanso laikotarpyje, kai viskas keičiasi ir atrodo tuoj tuoj prasidės nauja era. Todėl ta karta, kuri gims už keliolikos ar keliasdešimties metų, gali būti, kad jie mūsų šiandieninius automobilius atsimins tik kaip tą senovinę transporto priemonę, kurią turėjo tėvai. Galbūt dar ir turi, bet tik dėl to, jog sentimentai neleidžia parduoti.

Man liūdna tai sakyti, bet automobilis, kurį dabar vairuojate, yra paskutinis jūsų asmeninis automobilis. Gerai, gal šiek tiek perspaudžiau, greičiausiai turėsite dar kokius du ar tris, na, arba tiek kiek norėsite, bet jūsų vaikai — jie nebeturės nei vieno.
Man, kurio pusė gyvenimo yra susiję su automobiliais, tai skamba labai emociškai sunkiai. Juk kaip malonu kiekvieną rytą išėjus į kiemą atsirakinti savo numylėta ir išpuoselėtą automobilį, į jį įsėsti, užsivesti motorą ir važiuoti ten, kur tik širdis geidžia. Jokios atskaitomybės prieš nieką. Tu, tavo automobilis ir nesuskaičiuojami kilometrai kelyje. O kur dar istorijos, kurias primena viena ar kita turėta mašina. Aš savo gyvenimą iš esmės net galėčiau skirstyti į laikotarpius priklausančius nuo to, kokį automobilį turėjau.
Visos kelionės su draugais vairuojant pirmąjį automobilį po vairuotojo pažymėjimo gavimo. Tuomet automobilis, su kuriuo pradėjau savarankišką gyvenimą kitame mieste. Pirmas galingas „Subaru“, kai racionalumo renkantis automobilį jau nebuvo tiek daug. Pirmas, kuris turėjo LSD diferencialą ir hidraulinį rankinį (ne, aš ne drifteris), pirmas… na, suprantat mintį?
Automobiliai man, kaip ir daugeliui jūsų, yra gyvenimo dalis. Jie kelia prisiminimus ir emocijas. Jie primena apie patirtus nuotykius. Galų gale — jie mus į tuos nuotykius ir nuveža.
Bet viskas tuoj baigsis. Mūsų vaikai taip nebekalbės. Jie nebeturės prisiminimų, pririštų prie automobilio. Gal tik išskirtiniais atvejais, bet ir tuo labai abejoju. Kaip mes neprisimenam, kokias kojines buvome užsidėję tą kartą, kai pervertinome visureigio galimybes ir įstrigome kažkur vidury miškų, kur net ryšys prastas, taip ateinanti karta neatsimins, kokiu automobiliu važiavo į paskaitas pirmą dieną universitete. O į mišką jie net nevažiuos. Ko ten? Su mašina po purvus? Ta prasme? Na, bent ryšys ir miškuose tuo metu bus geras.
Jums gali pasirodyti, kad aš smarkiai nusišneku. Tiesą pasakius, aš pats norėčiau, kad taip būtų, bet pasaulio tendencijos rodo ką kitą. Viešbučių verslą smarkiai sudrebino „Airbnb“. Taksi vairuotojų verslą žlugdo Junginėse Amerikos Valstijose „Uber“ kompanijos pradėtas pavežėjų verslo modelis. Ką tai turi bendro? Didelių kompanijų verslo pamatus drebina dalinimosi principu paremtos paslaugos. Sharing is caring — sako anglai. Dalinimasis yra rūpinimasis, jeigu lietuviškai.
Kas dėl to laimi? Visi, išskyrus verslininkai, teikiantys paslaugas toje srityje, kurioje pradėta „dalintis“. Klientas dažnai gauna pigesnę arba kokybiškesnę paslaugą, paprastas žmogus gauna šansą užsidirbti. Dažnu atveju viskas būna ir daug patogiau.
Žodžiai „mano“ ir „automobilis“ vis rečiau bus naudojami viename sakinyje jau vien todėl, kad vis populiarėjant automobilių dalinimosi paslaugomis labai dažnai, net turint savo automobilį kieme, patogiau važiuoti per programėlę išmaniajame telefone atrakintu automobiliu. Kodėl? Paprasta: norint nuvažiuoti iš miegamojo rajono į senamiestį, kur vyks draugo gimtadienis bare, nereikės mokėti už automobilio stovėjimą, nereikės ryte, skaudančia galva, galvoti kaip nusigauti iki ten ir parsivaryti savo automobilį namo. Užteks vėl atsidaryti programėlę, išeiti į kiemą ir lipti jau į kitą mašiną.
Sakot, kad tokie atvejai vienetiniai ir savo automobilio vis tiek reikia? Savaitgalį į sodybą, o per šventes pas tėvus į kitą Lietuvos galą? Nepamirškim, aš vis dar Jums pritariu, bet… paskaičiuokim. Naujo automobilio kaina svyruoja nuo 15 tūkstančių eurų (yra ir pigesnių, bet Jūs jų nenorite) iki begalybės. Jūs jį turėsite penkis metus, paskui atsibos ir keisite kitu. Per tuos metus turėsite nusipirkti bent po vieną naują padangų komplektą, mokėti draudimą, keisti tepalus. Turiu nuojautą, kad po kelių metų turėsime ir kasmet mokamą taršos mokestį. Vos nepamiršau — degalus pilti taip pat reikės.
Galite pirkti ir naudotą, tada prie visų išlaidų pridėkime ir karts nuo karto pačiu netikėčiausiu momentu užklupusius gedimus, už kuriuos teks pakloti pusę atostogoms atidėtų pinigų.
Bet Jūs sakote… savo yra savo. Patogumas. Ir aš Jums sakau — Jūs teisūs. Bet aš vėl pasitelkiu matematiką į pagalbą. Šiuo metu šeimoje turime vieną automobilį, bet karts nuo karto prireikia vienu metu bent dviejų, mat mums retkarčiais tenka vienu metu atsidurti skirtingose vietose. Ne kartą tokią akimirką buvau atsidarąs kurį nors automobilių skelbimų portalą, bet skubėdamas kito automobilio pirkimą „palieku vakarui“ ir sėdu į gretimam kieme stovėjusį automobilių dalinimosi paslaugos automobilį. Daugiausiai už vieną pasivažinėjimą Vilniaus mieste esu sumokėjęs 15 eurų. Penkiolika eurų, Karlai, o kitą kartą man prireikė antro automobilio už poros savaičių. Už kurias nemokėjau nieko, skirtingai nei už savo automobilį.
Kažkada skaičiavau kiek laiko asmeninis automobilis dirba man ir kiek laiko jis stovi kieme siurbdamas mano pinigus ir teršdamas aplinką. Skaičių nepateiksiu, bet efektyvus laikas neviršija 20 procentų. O aš už jį moku. Už draudimą, nusidėvėjimą, nuvertėjimą.
Tiesa yra ta, kad šiai dienai tikrai galime rasti daug scenarijų, kai savo automobilio turėjimas yra ne tik patogesnis, bet vis dar ir pigesnis variantas. Bet Europos Sąjungai vis griežtinant ekologinius reikalavimus logiška tendencija yra ta, kad automobilio turėjimas turėtų vis labiau brangti ir tapti nebepatogus.
O ir patys automobiliai, apriboti žaliųjų reikalavimų, tampa nebe tokie įdomūs, kad mes į juos žiūrėtumėme kaip į savo gyvenimo dalį. Gamintojams vis labiau kreipiant dėmesį į g/km ir pamirštant AG, iš gamyklų išrieda prietaisai, skirti mus nuvežti iš taško A į tašką B ar C. Jokios romantikos, jokio sekso. Dėl pastarojo vilties dar teikia tokie didžiųjų gamintojų išsišokimai kaip naujoji „Toyota Supra“.
Pratęsiant apie vaikų ateitį be savo automobilio, reikia pagalvoti ir apie vis tobulesnius autonominius automobilius. Šiai dienai su daugeliu naujų automobilių iš Klaipėdos į Vilnių galima nuvažiuoti nepalietus vairo. Teoriškai. Praktiškai — automobilis kas keliolika sekundžių norės pajausti vairuotojo rankas ant vairo. Taip yra dėl dviejų priežasčių: autonominio vairavimo technologijos dar nėra pakankamai išvystytos ir tos, kurios yra įmontuotos dabartiniuose automobiliuose vadinamos tik pagalbinėmis. Antra priežastis — teisinė bazė, kuri dar nėra paruošta savavaldžiams automobiliams.
Matydami technologijų vystymosi greitį galime neabejoti, kad vietoj pagalbinių sistemų automobiliuose už kelių metų atsiras sistemos, leidžiančios būti tik keleiviu. O bandantys nuspėti ateitį spėja, kad laikui einant atsiras ir teisinė baze, leidžianti tokiems automobiliams važinėti be vairuotojo.
Atėjus šiai, sunkiai suvokiamai, ateities prognozei, daug kam kils klausimas kam išvis reikia vairuotojo pažymėjimo? Savavaldės mašinos bus saugesnės, paprastesnės, važiuojant jose bus galima miegoti ar skaityti, o grįžti iš vakarėlio po keletos taurių šampano bus galima lygiai taip pat, kaip į jį ir nuvykta.
Taigi, sudėjus visus dėmenis, savo automobilio turėti visiškai neapsimokės. Dėl ekologijos ir ekonomijos mūsų vaikai mėgausis savavaldžiais „taksi“, kuriuos bus galima iškviesti kokio nors išmaniojo įrenginio pagalba. Automobiliai atvažiuos patys, nuveš kur reikia, o tada važiuos iki kito artimiausiai esančio savo keleivio. Ir tai nekainuos daug, nes nereikalaus daug žmogiškųjų išteklių, automobiliai bus varomi kuriuo nors atsinaujinančiu energijos šaltiniu, o jų panaudojimas bus labai efektyvus.
Ar kažkas atsimins mūsų mylimą „Golf GTI“, didelio pravažumo „Ford Raptor“ ar ekonomiškąjį hibridinį „Prius“? Ar kažkas pasakos, kaip šaltą žiemos naktį važiuojant magistrale nutrūko generatoriaus diržas? Aš tokią istoriją turiu, bet galvoju, kad jos ilgainiui taps retenybe.
Mes atsiminsime savo automobilius, nes šiuo metu gyvename pačiame jų pike. Galime rinktis galingus, prabangius, didelius ar mažus. Ir tuo pačiu gyvename renesanso laikotarpyje, kai viskas keičiasi ir atrodo tuoj tuoj prasidės nauja era. Todėl ta karta, kuri gims už keliolikos ar keliasdešimties metų, gali būti, kad jie mūsų šiandieninius automobilius atsimins tik kaip tą senovinę transporto priemonę, kurią turėjo tėvai. Galbūt dar ir turi, bet tik dėl to, jog sentimentai neleidžia parduoti.

REKLAMA
REKLAMAAutobilis.lt
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų